siūlgalys

siūlgalỹs sm. (3^a) DŽ¹, siū́lgalis (1) NdŽ; L725 žr. siūlagalys: 1. Berniukas paleido žemėn siūlgalį rš. 2. Siūtinė medžiaga gaminama iš medvilnės, štapelinio pluošto, draskytų siūlgalių sp. Bernas vėl atvažiavo ir pasakė, kad siūlės tai išardytos, bet pora siūlgalių užsilikę ir niekas nesiima jų išpešt, šaukiasi daktaro J.Balt.

◊ lig mažiáusio siū́lgalio nieko neliekant, visiškai: Namai ir gėrybė lig mažiausio siūlgalio sutirpo rš.

nė̃ siū́lgalio visiškai nieko (neliesti): Įsakė, kaip su kaltais įkalo, kad nieko svetimo nė siūlgalio nekušintų M.Valanč.